Senovinės vazos: keramika, stiklas, krištolas, metalas

Senovinė vaza dažniausiai atkeliauja į namus ne iš parduotuvės lentynos, o iš turgaus, aukciono ar senelių palikimo – ir būtent medžiaga nusako, kiek jai metų ir kiek ji atlaikys. Keramika, stiklas, krištolas, metalas ir medis elgiasi skirtingai: vieni trapūs, kiti ištveria šimtmetį drėgname rūsyje. Prieš perkant antikvarinę vazą verta žinoti, iš ko ji pagaminta – tai lemia ir kainą, ir priežiūrą, ir tai, kur ji apskritai tilps interjere.

Keraminės senovinės vazos: nuo molio iki akmens masės

Molinis keramikos gaminys degamas apie 900–1100°C temperatūroje ir lieka poringas – tokia vaza sugeria drėgmę, todėl vandenį geriau pilti į vidinę stiklinę talpą. Akmens masės keramika (gres) degama 1200–1280°C, tampa nelaidi vandeniui be glazūros ir atlaiko dažnesnį naudojimą. XX a. 4-ojo dešimtmečio Art Deco keramikoje dominuoja geometriniai reljefai ir matinės glazūros, o 6-ojo dešimtmečio gaminiuose – pastelinės spalvos ir aptakios, organinės formos. Italų dirbtuvių, tokių kaip Bitossi ar Vallauris regiono keramikų, vazos atpažįstamos iš rankų darbo netolygumų – jie yra ne trūkumas, o autentiškumo įrodymas. Plačiau apie šią techniką rasite keraminių vazų kategorijoje.

Stiklo ir krištolo vazos: šviesos lūžis kambaryje

Stiklas pučiamas apie 1100°C temperatūroje, kol masė dar plastiška, todėl kiekviena stiklinė vaza turi savitą, ranka formuotą kontūrą – idealiai simetriškos formos dažniausiai išduoda pramoninę, ne rankų darbo kilmę. Tikras krištolas nuo paprasto stiklo skiriasi švino oksido kiekiu – klasikinis Europos krištolas turi 24% ir daugiau PbO, todėl lūžta šviesą ryškiau ir skamba ilgiau tapšnojant pirštu. Murano meistrai Venecijoje nuo XIII a. dirba su spalvotu stiklu ir oro burbuliukų technika, o šios vazos dažnai sveria daugiau, nei atrodo iš išvaizdos, nes sienelės storesnės. Prieš perkant krištolinę vazą patikrinkite kraštus – seni gaminiai dažnai šlifuoti rankomis, todėl briauna nėra idealiai lygi.

Medinės ir metalinės senovinės vazos

Medinė vaza retai naudojama vandeniui laikyti tiesiogiai – ąžuolas ar riešutmedis laikui bėgant sausėja ir gali sutrūkinėti nuo drėgmės svyravimų, todėl senuose egzemplioriuose dažniausiai įdedama metalinė ar stiklinė įdėklo talpa. Metalinės, dažniausiai žalvario ar alavo, vazos XIX a. pabaigoje buvo liejamos arba kalamos rankomis – kalimo pėdsakai ant paviršiaus (nedideli nelygumai, asimetrija) rodo, kad gaminys senesnis nei masinės gamybos era, prasidėjusi apie 1920-uosius. Žalvarį laikui bėgant dengia patina – žalsvas ar rusvas sluoksnis, kurio nereikia valyti iki blizgesio, nes būtent jis liudija amžių.

Kaip atpažinti tikrą antikvarinę vazą pagal medžiagą

• Svoris: tikras krištolas ir liejamas metalas jaučiasi sunkesni už panašaus dydžio šiuolaikinį stiklą ar plastiką.
• Paviršiaus netolygumai: rankų darbo keramikoje ir stikle visada yra mažų asimetrijų – idealiai vienoda forma dažnai reiškia pramoninę gamybą.
• Garso testas: patapšnojus pirštu krištolas skamba ilgai ir skardžiai, o paprastas stiklas – trumpai ir duslai.
• Dugno žymės: gamyklos antspaudas, glazūros nutekėjimas ar rankomis įrėžtas numeris dažnai slepiasi po vaza.

Medžiagos pasirinkimas priklauso nuo to, kur vaza stovės. Drėgnoje vonioje ar virtuvėje geriau elgsis glazuota akmens masės keramika, saulėtame palangės kampe – stiklas ir krištolas, o sausame, temperatūros svyravimų neveikiamame kambaryje – medis ir metalas. Kas ieško platesnio konteksto apie antikvarines vazas apskritai – nuo kilmės iki datavimo – gali tęsti skaitymą susijusioje kategorijoje, o kas jau apsisprendė dėl medžiagos, ras konkrečius modelius stiklinių vazų ir medinių vazų skyriuose.